Narcizas: ką girdime ir kaip iš tiesų yra

Narcizinė asmenybė – tema, apie kurią dažnai kalbama tiek prie stalo, populiariojoje žiniasklaidoje, tiek psichologinėse diskusijose. Dažniausiai šis terminas vartojamas neigiamame kontekste, o narcizai vaizduojami kaip žmonės, kuriems rūpi vien tik jie patys – jų įvaizdis, valdžia, garbė, įtaka ir kontrolė. Jiems, esą, aplinkiniai yra tik įrankiai asmeniniams tik

slams pasiekti, o empatija ir moralė – svetimi dalykai. Tokia perspektyva kuria vienpusišką ir netgi klaidinantį narcizinės asmenybės suvokimą.

Norint suprasti tikrąją narcizo prigimtį, verta pažvelgti giliau. Iš tiesų, narcizinė asmenybė vertinama nepamirštant plataus spektro, kuriame galima atrasti tiek emociniu šaltumu pasižyminčius, tiek ypač jautrius ir pažeidžiamus žmones.

Narcizų spektras: nuo grandioziškumo iki pažeidžiamumo

Narcizinė asmenybė nėra monolitiška. Ji egzistuoja spektre, kurio viename gale galime sutikti savižavos, didybės manijos turinčius asmenis, o kitame – labai jautrius ir nesaugius žmones, kurie gyvena nuolatinėje baimėje būti atmesti ar neįvertinti.

„Storaodis“ narcizas – tai labiau matomas ir atpažįstamas tipas. Tokie žmonės dažnai yra išoriškai pasitikintys savimi, charizmatiški, valdingi, ambicingi. Jų savivertė remiasi išorės patvirtinimais – jie nuolat siekia pripažinimo, dominavimo ir kontrolės.

„Plonaodis“ narcizas – priešingai nei pirmasis tipas, šis žmogus yra labai jautrus kritikai, nuolat abejojantis savo verte ir bijantis kitų nuomonės. Jam svarbu, kaip jis atrodo kitų akyse, jis vengia rizikos, gali turėti stiprią vidinę gėdos ir nepakankamumo jausmo naštą.

Kas slypi už narcizinės asmenybės?

Narcizinė asmenybė nėra atsirandanti iš niekur – dažniausiai ji formuojasi dėl vaikystės patirčių ir emocinių trūkumų. Šie žmonės augo aplinkoje, kurioje jų poreikiai nebuvo pakankamai pripažinti, o jų autentiškumas – neatskleistas.

Kai kuriems vaikams tėvai nesuteikė emocinės šilumos, palaikymo ar pripažinimo. Jie jautėsi nematomi ir negirdimi, todėl užaugo su silpnu „tikrojo aš“ jausmu.

Kitiems buvo diegiama, kad jie yra ypatingi, bet tik jei pasiekia tam tikrus rezultatus. Jie išmoko, kad meilė ir pripažinimas yra sąlyginis dalykas ir priklauso nuo išorinių pasiekimų.

Dėl to narcizai savo viduje neturi stabilaus savęs jausmo – jie arba jaučiasi didingi, arba visiškai beverčiai. Siekdami išvengti skausmingo vidinio tuštumos pojūčio, jie kuria idealizuotą savęs įvaizdį – lyg iliuzinį paveikslą, kuris turėtų apsaugoti nuo nepakankamumo jausmo.

Narcizai santykiuose: meilė ar išnaudojimas?

Narcizinė asmenybė dažnai patenka į sudėtingus santykius. Jie gali būti charizmatiški, patrauklūs ir viliojantys, tačiau ilgainiui partneriai gali pastebėti, kad šalia tokio žmogaus jaučiasi išnaudoti ar emociškai pavargę.

Santykiuose narcizas dažnai siekia patvirtinimo ir idealizacijos. Kai jis jaučiasi vertinamas ir mylimas, viskas gerai. Bet jei partneris pradeda jį kritikuoti ar kelia per daug reikalavimų – santykiai gali tapti šalti ir konfliktiški.

Empatijos trūkumas nėra dėl piktavališkumo. Tai dažniau kyla iš to, kad narcizas yra susikoncentravęs į savo emocinius poreikius ir neturi vidinių resursų kitiems.

Jis gali staiga nutraukti santykius, jei nebejaučia iš jų „naudos“. Kadangi narcizams kiti žmonės neretai tampa savivertės palaikymo šaltiniu, kai ši dinamika išsenka, jie gali lengvai „judėti toliau“.

Svarbu suprasti: narciziniai bruožai ne visada reiškia piktavališkumą ar manipuliaciją. Daugeliu atvejų tai yra vidinio nesaugumo ir nepakankamumo jausmo pasekmė.

Ką gali duoti psichoterapija narcizui?

Didžiausias narcizo iššūkis – atrasti savo autentišką „aš“.

Jis turi ne tik sustiprinti savo savivertę, bet ir pripažinti savo vidinį pažeidžiamumą.

Psichoterapija padeda narcizui suprasti save, savo traumas ir jų poveikį dabartiniam gyvenimui.

Ji skatina giluminį savęs pažinimą – ne per išorinį įvaizdį, o per tikrąjį emocinį ryšį su savimi ir kitais.

Narcizai gali išmokti kurti tikrus santykius, paremtus abipuse pagarba, o ne tik savęs įtvirtinimu.

Tik tada, kai žmogus pradeda jaustis pakankamas toks, koks yra, jis gali atsisakyti tobulo įvaizdžio kūrimo ir pradėti gyventi autentišką gyvenimą.

Išvada: ar narcizai gali pasikeisti?

Taip, narcizai gali keistis, jei jie nori suprasti save giliau ir dirbti su savo vidiniais mechanizmais. Tačiau tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis ne tik savistabos, bet ir emocinio darbo.

Geriausia dovana, kurią narcizas gali sau duoti – tai atrasti, kad jis yra vertingas ne dėl savo pasiekimų ar išorinio įvaizdžio, bet tiesiog todėl, kad jis yra, ir vertingas toks, koks yra.